Puslapis 11

Aliejus

Parašytas: 09 Kov 2008, 22:23
Isia
Nagi, didziosios seiminynkes, apsvieskit mane su tuom aliejum.
Visada pirkau rinkdamasi pagal kaina, ir tikrai pastaruoju metu jau spjauti norisi i tuos pigius aliejus lentynose, vien del ju kvapo ir nekokybes.

Koki renkates alieju, kur perkat?

Lb noriu jusu nuomoniu... :aciu1:

Parašytas: 09 Kov 2008, 22:26
Forelle
Aš naudoju Natura aliejų. Kiek bandžiau, šitas labiausiai patinka, tik kaina didoka. Dar naudoju alyvuogių aliejų, bet tik salotoms

Parašytas: 09 Kov 2008, 22:46
Siesta
Salotoms ir aš naudoju alyvuogių . O šiaip stengiuos per akcijas pigiau nusipirkt , dažniausiai būtent "Natura" perku .

Parašytas: 09 Kov 2008, 23:38
Ramunė
Odė alyvų aliejui
Iš visų žemės gėrybių Čilės poetas Pablas Neruda ypač išskyrė alyvmedžio vaisių sultis ir savo lyriniame filosofiniame cikle „Paprastos odės“skyrė joms atskirą elėraštį.
Nuo ko gi pradėti mūsų trumpąjį pasakojimą apie alyvas – nuo lyrinių pamąstymų ar nuo geležinių argumentų ir konkrečių faktų? Aišku, “skystas auksas” – banali metafora, bet ką padarysi, jei iki šiol pietų šalyse už kokybišką alyvų aliejų mokami dideli pinigai!
Tai ne šiaip produktas, o troškimų, gerėjimosi ir garbinimo objektas. Ne veltui alyvų aliejaus vartojimas pasaulyje auga greičiau, nei jo gaminimas.
Pradėkime tuo, kad dar nuo antikos laikų alyvų šakelė buvo laikoma pasaulio simboliu. Senovės graikai tvirtino, kad alyvmedį jiems padovanojo pati Atėnė, išminties ir taikaus darbo deivė.
Net baisu pasakyti, bet pirmuosius alyvų aliejaus litrus mūsų protėviai Adomas ir Ieva gavo prieš 500 m. prieš mūsų erą. Nuo tada iki mūsų laikų žmonija spėjo įsitikinti puikiausiu alyvų aliejaus skoniu ir jo nepakartojamomis savybėmis.
Paklauskite italo, ir jis su visu jam būdingu viduržemišku temperamentu jums atsakys, kad patys skaniausi spagečiai yra tie, kurie palieti alyvų aliejumi su česnakais ir aštriais raudonaisiais pipirais. O pomidorų skonį geriausiai išryškina pora lašų olio d’oliva.
Šį dietinį produktą dar Avicena vadino vaistu. Ir ne vien todėl, kad geras maistas gydo. Alyvų aliejus – vienintelis aliejus, kurį organizmas pasisavina 100%. Pirma, šis aliejus yra puiki natūrali širdies ir kraujagyslių ligų profilaktikos priemonė. Jo sudėtyje yra vitaminų (A, D, E) kompleksas ir mononesočiųjų riebiųjų rūgščių, kurios sumažina kenksmingojo cholesterino kiekį. Antra, dėl sudėtyje esančio vitamino E ir kitų antioksidantų alyvų aliejus efektyviai stabdo organizmo senėjimo procesus. Be to, jį galima ne tik vartoti su maistu, bet ir naudoti išoriškai. Trečia, aliejus gydo skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opas, pagerina skrandžio, žarnyno, kasos ir kepenų veiklą. Medikai tvirtina, kad net daugybę kartų termiškai apdorojant alyvų aliejų, jame neatsiranda kancerogeninių medžiagų. Ketvirta, jis yra švelni laisvinamoji priemonė. Gurkšnis aliejaus nevalgius – ir vidurių užkietėjimas jūsų nebekankins. Penkta, Atėnės dovanai būdingas tulžį varantis poveikis. Jei, neduok Dieve, kenčiate nuo tulžies akmenligės, alyvos sultys gerokai palengvins jums gyvenimą.
Aišku, aliejus aliejui nelygus. Alyvuogių aliejus skirstomas priklausomai nuo pagaminimo būdo ir kokybės. Geriausiu, kuriam būdingos visos išvardytos savybės, laikomas aliejus Eхtra virgin olive oil. Ar žinote, kaip tai verčiama? “Tikrai grynas”! Šviežias nerafinuotas aliejus dažniausiai būna kartokas. Jo skonis yra labai sodrus, šiek tiek salstelėjęs ir su medžio prieskoniu.
Po rafinavimo (t. y. filtracijos) gaunamas aliejus Extra light olive oil. Po dezodoravimo aliejus tampa šviesesnis, dingsta kartumas ir kvapas.
Pirmojo spaudimo ir rafinuoto aliejaus mišinys yra vadinamas Pure olive oil. Po pirmojo spaudimo lieka žaliava, iš kurios, naudojant tam tikras technologijas, gaminamas maistui tinkamas aliejus. Jis vadinamas Pomace olive oil. Tarp kitko, pomace verčiama kaip “išspaudos”.
Rusijoje alyvų aliejus žinomas jau seniai, beje, anksčiau jį dar vadino Provanso aliejumi – Prancūzijos provincijos garbei.
Net sunku būtų suskaičiuoti, kiek kartų klasikinėje rusų literatūroje minimas Provanso aliejaus vardas. Pvz., vienas iš veikėjų Čechovo pjesėje “Ivanovas”, žemietijos valdybos pirmininkas Lebedevas sako: “Prie degtinės gera užkanda yra ikrai. Bet viską reikia daryti su protu. Reikia paimti ketvirtį slėgtinių ikrų, du svogūniukus, Provanso aliejaus ir viską sumaišyti, o ant viršaus uždėti citrinos griežinėlį. Ir žinai... Mirtis! Vien nuo aromato pakvaiši.” Arba štai viename iš ankstyvųjų Čechovo kūrinių išmintingas veikėjas pastebi: “Na, o užkąsti, mielas Grigorijau Savičiau, irgi reikia mokėti... Geriausia, mielasis, sūdytos rudmėsės, smulkiai supjaustytos kaip ikrai, su svogūnais ir Provanso aliejumi... Skanumynas!”

Parašytas: 09 Kov 2008, 23:39
Ramunė
Sėmenų aliejus - ir maistas, ir vaistas

Nuo seno mūsų krašte žinomas ir vertinamas sėmenų aliejus. Tai tradicinis lietuvių produktas, kuris šaltą žiemą sušildydavo ir kraują, ir sielą. Aliejaus žmonės pildavo į košes, norėdami jas paskaninti, į raugintų kopūstų, sūdytų grybų, virtų bulvių, pupelių ir žirnių, morkų ir burokėlių salotas, kad organizmas geriau absorbuotų riebaluose tirpius vitaminus.
Šis aliejus gaminamas iš natūraliai išaugintų linų sėklų. Visame pasaulyje jis vertinamas kaip maisto papildas ir kaip profilaktikos priemonė nuo įvairių ligų ar negalavimų. Vartojamas kasdien su maistu ar atskirai sėmenų aliejus leidžia greičiau raumenims atsigauti po mankštos, teikia organizmui daug energijos, didina ištvermingumą, greitina sveikimo procesą, gerina nutukusių žmonių savijautą, kai jie meta svorį, stimuliuoja riebalų deginimo bei metabolizmo procesus.Šaltai spaustas sėmenų aliejus - vienas svarbiausių riebalų rūgščių Omega-3 šaltinis. Tokiomis nepakeičiamomis savybėmis nepasižymi nė vienas aliejus. Labai svarbi jo sudedamoji dalis yra ir fitoestrogenai - veikliosios skaidulinės medžiagos, saugančios organizmą nuo virusų, bakterijų, grybelių ir vėžio. Dėl to sėmenų aliejus gali būti naudingas stabilizuojant moters organizme hormonų pusiausvyrą ir kaip profilaktikos priemonė nuo krūties vėžio. Labai daug skaidulinių medžiagų turintis aliejus stimuliuoja virškinamojo trakto veiklą. Be to, jis gydo tuberkuliozę, chronišką kolitą, artritą, radikulitą, odos įtrūkimus, pleiskanojimą.Sėmenų aliejus, kuriame gausu biologiškai aktyvių polisterolių, mažinančių cholesterolio kiekį, yra efektyvus gydant prostatą ir storosios žarnos vėžį, reguliuoja cukraus kiekį kraujyje. Visi jame esantys komponentai naudingi sveikatai: mažina riziką susirgti širdies ligomis, saugo nuo aukšto kraujospūdžio, slopina sąnarių, odos ir inkstų uždegimo procesus ir t. t.

Kodėl aliejų būtina vartoti?

Gyvybiškai svarbios, nepakeičiamos polinesočiosios riebalų rūgštys (Omega-3 ir Omega-6) organizme nesintetinamos, todėl jų būtina gauti su maistu. Pavyzdžiui, trūkstant šių rūgščių lėčiau augama, mažėja atsparumas infekcinėms ligoms, džiūsta oda, sutrinka cholesterolio apykaita. JAV mokslininkai tikina, kad žmogus jų su maistu per parą turi gauti 1-2 gramus, o Anglijoje - net 5 gramus. Su riebalais ir aliejumi į organizmą patenka ir geriausiai yra absorbuojami riebaluose tirpstantys natūralūs vitaminai A, E, K, F ir D, kurių perteklius, priešingai nei sintetinių, nesikaupia organizme. Šaltai spaustas sėmenų aliejus priskiriamas sveikos mitybos produktų kategorijai. Tai ir maistas, ir vaistas, kuriame išsaugotos visos gamtos dovanotos medžiagos. Jis priskiriamas prie delikatesinio aliejaus, o farmacijoje naudojamas kaip medikamentų bazinė sudėtinė dalis, kaip naudingas maisto priedas, palaikantis normalų žmogaus organizmo funkcionavimą.Gydymo tikslams sėmenų aliejus vartojamas nuo senovės graikų ir Romos laikų. Gydytojas dr. Jonas Adomavičius savo knygoje „Kvieslys sveikaton" rašė, kad lietuvių apdainuotų mėlynžiedžių linų sėmenų aliejus - skystas Lietuvos auksas - geriausias žmogaus mitybos sveikatos šaltinis.Šiuo metu kai kurios Lietuvos vaistinės prekiauja modifikuotu sėmenų aliejumi. Kyla klausimas, kas bus, jei tokį produktą vartosime dvidešimt metų ar dar ilgiau? Kodėl iš svetur įvežami genetiškai modifikuoti produktai, kai jau gaminamas tradicinis lietuviškas puikios kokybės sėmenų aliejus?
Vaistinėse siūloma ir smulkintų linų sėklų - tradicinės parduodamos tik nemaltos! Sėmenų aliejus, palyginti su kitais dažniausiai vartojamais polinesočiaisiais aliejais turi:
daugiausia riebalų rūgšties Omega-3 (58 proc.) - 2 kartus daugiau nei žuvų taukai;
pakankama kiekį skaidulinių biologiškai veiklių medžiagų - fitoestrogenų;
gana daug riebaluose tirpių vitaminų, steroliu ir fermentų;
natūralių antioksidantų.

Mitybos specialistai rekomenduoja per parą suvartoti 1-3 valgomuosius šaukštus sėmenų aliejaus.

Parašytas: 09 Kov 2008, 23:39
Ramunė
Kaip išspaustas – tiek ir vertas

Specialistai teigia, jog aliejaus kokybę lemia jo gavimo būdas, rafinavimo technologija, cheminė sudėtis bei išsaugotos natūralios fiziologiškai aktyvios medžiagos.
Aliejus iš augalų sėklų ar vaisių išgaunamas šalto ar karšto spaudimo bei ekstrakcijos būdu. Šaltuoju būdu spausti aliejai dažniausiai nerafinuojami – nevalomi, tad juose lieka daugiausia organizmui vertingų medžiagų. Žaliavoms, naudojamoms tokiam aliejui spausti, keliami aukščiausi reikalavimai. Šalto spaudimo aliejus yra pats šviežiausias, tad ir jo galiojimo laikas trumpiausias.
Tokie aliejai pasižymi ryškiomis skonio savybėmis ir aromatu, tad visai nenuostabu, kad ir jų kaina yra didesnė. Šalto spaudimo būdu gaminami alyvuogių, saulėgrąžų, riešutų aliejai. Šis būdas taikomas ir iš kitų žaliavų gaminamiems aliejams, tačiau, pavyzdžiui, rapsų, sojos, medvilnės aliejai turi būti rafinuojami, nes nevalyti jie pasižymi specifiniu, ne itin maloniu skoniu, juose lieka kai kurių nepageidautinų priemaišų.
Į rinką aliejai dažnai patiekiami visiškai išvalyti. Perėję sudėtingas procedūras jie tampa skaidrūs, be nuosėdų, bekvapiai ir beskoniai. Nors neerzina nosies nei gomurio, bet anot vienos pirkėjos, yra „belyčiai” ir, žinoma, gerokai menkesnės biologinės vertės.
Naudojant ekstrakcijos būdą aliejus išgaunamas cheminių tirpiklių – heksano arba benzino – pagalba. Žinoma, tirpiklių pavadinimai skamba bauginamai, tačiau gamybininkai ramina, jesą abejoti nėra ko – chemikalai sudėtingo technologinio proceso metu į aliejų nepatenka, jų naudojimas atitinka ES direktyvas.
Ekstrakcija – pats ekonomiškiausias gamybos variantas, taigi ir aliejaus kaina mažesnė. Be to, tokio aliejaus ilgesnis galiojimo, o tuo pačiu ir vartojimo laikas. Beje, didžioji dalis Europoje gaminamų aliejų kaip tik ir gaunami pastaruoju būdu. Manoma, jog ir Lietuvoje daugiausia prekiaujama būtent ekstrahuotu aliejumi. Beje, šis produktas gali būti gaminamas ir iš išspaudų – mat jose dar lieka nemažas aliejaus kiekis.
Naudojant tirpiklius iš išspaudų papildomai gautas aliejus maišomas su aukštesnės rūšies aliejais ir tiekiamas vartotojui. Žinoma, šis produktas – toli gražu ne aukščiausios kategorijos. Lietuvoje prekiaujama aliejumi, pagamintu iš alyvuogių išspaudų – tai nurodoma ir gaminio etiketėse. Šio aliejaus kokybės rodikliai atitinka visus privalomuosius jam keliamus kokybės reikalavimus.

Parašytas: 09 Kov 2008, 23:39
Ramunė
Etikečių mokslas

Rinkdamiesi aliejų, pirmiausia turėtume vadovautis užrašais ant etikečių. Jose nurodomas produkto pavadinimas, grynasis kiekis, vartojimo terminas, laikymo sąlygos, panaudoti maistiniai priedai (nurodyti nebūtina, nes jie naudojami technologiniais tikslais). Lietuvos higienos norma HN 53 reglamentuoja oficialiai leidžiamų maisto priedų (antioksidantų, konservantų, dažiklių ir kt.) panaudojimą aliejų gamybai. Tačiau norėdami atkreipti pirkėjų dėmesį, gamintojai etiketę neretai paženklina užrašais „Be konservantų“, „Be antioksidantų“. Jeigu ieškote natūraliai aromatizuotų aliejų – rinkitės aliejus su augalais buteliuose.
Pasak A.Išarienės, Europos Sąjunga šiuo metu nagrinėja alergenų ženklinimą maisto produktuose. Pavyzdžiui, jei anksčiau buvo galima rašyti „augalinis aliejus“, nors sudėtyje buvo kelių rūšių aliejų, tai įsigaliojus naujiems reikalavimams gamintojai privalės nurodyti žaliavos šaltinį. Pavyzdžiui, „žemės riešutų aliejus“, – nes jis įvardijamas kaip alergenas.
Etiketėse taip pat turi būti nurodomas gamintojo pavadinimas, adresas. Kilmės šalies ženklinimas nebūtinas, jei aliejų fasuoja Lietuvos maisto įmonė.
Svarbu aliejų naudoti pagal nurodomą jo paskirtį – salotoms, kepimui ir t.t. Etiketėje paminėti gaminimo būdą neprivaloma. Tačiau gamintojai, norėdami pabrėžti gaminio kokybę, tai daro savanoriškai, pavyzdžiui, pažymi, kad jų aliejus yra „pirmojo spaudimo”, „šalto spaudimo”.
Be to, vis dažniau pirkėjo teismui pateikiamas maistingumo ženklinimas, kur nurodomi ir aliejuje esančių riebalų rūgščių kiekiai. Išmanymas apie tai – dar viena sėkmingo aliejaus pasirinkimo gairių.

Parašytas: 09 Kov 2008, 23:40
Ramunė
Kokią rūšį pasirinkti?

Riebalų rūgštys esti sočiosios, mononesočiosios ir polinesočiosios. Sočiųjų riebalų rūgščių gausu gyvuliniuose riebaluose, polinesočiųjų – augaliniuose.
Vertingų polinesočiųjų linolo, alfa-linoleno ir arachido rūgščių kompleksas dar vadinamas vitaminu F. Šių rūgščių, labai svarbaus audinių hormonų šaltinio, veikiančių antiskleroziškai, mažinančių cholesterolio kiekį kraujyje, žmogaus organizmas nesintetina. Trūkstant jų maiste sulėtėja organizmo augimas, atsparumas infekcinėms ligoms, džiūsta oda, sutrinka cholesterolio apykaita (beje, augalinės kilmės riebaluose cholesterolio nebūna, tad ir papildomai žymėti etiketėse to nereikia).
Pasak Respublikinio mitybos centro Maisto saugos skyriaus vedėjos Ramunės Rudauskaitės, iš populiarių aliejų rūšių vertingųjų polinesočiųjų rūgščių daugiausia turi saulėgrąžų, kukurūzų, linų aliejai. Beje, alyvuogių aliejuje šių rūgščių labai mažai, tačiau jis pasižymi dideliu monosočiųjų rūgščių kiekiu. Mažiausiai sočiųjų riebalų rūgščių turi rapsų, dygmenų, saulėgrąžų aliejai. Be riebalų rūgščių kiekio ir jų tarpusavio santykio, biologinę aliejaus vertę lemia ir didelis lipidų, vitamino E kiekis.

Parašytas: 09 Kov 2008, 23:40
Ramunė
Kam svarbus lietuviškumas...

Kiekvienoje ES šalyje maisto produktams taikomi vienodi reikalavimai. Nesvarbu kur prekė pagaminta, svarbu – kaip. Tad į Lietuvą atvykstantys Europos Sąjungos ekspertai pirmiausia akcentuoja produkto saugą, o ne jo kilmės šalį.
Galbūt ir mes atitinkamai pakeisime požiūrį, tačiau šiandien lietuviams vis dar svarbu ir įdomu, kokioje šalyje ir iš kur užaugintos žaliavos produktas pagamintas. Dalis vartotojų ieško būtent lietuviškos produkcijos (kuri, beje, prekine išvaizda niekuo nenusileidžia užsienietiškai), įsivaizduodami, kad ji yra sveikesnė. Juk kiekvienoje šalyje per šimtmečius nusistovėjo vietiniais produktais paremtos mitybos tradicijos, prie kurių žmonės genetiškai prisitaikė. Todėl manoma, kad vietinių augalų aliejus – lietuviškiems skrandžiams pats priimtiniausias. Be to, renkantis lietuvišką produkciją tikima, jog taip palaikomi savos šalies gamintojai.
Pirkėjus, kuriems mielas produkto lietuviškumas, neretai suklaidina lietuviški užrašai ant aliejaus butelių. Įdėmiau pasižiūrėjus į etiketę galima įsitikinti, jog už gražių lietuviškų pavadinimų slepiasi anaiptol ne vietinės kilmės skystis. Kaip jau minėjome, pagal šiuo metu galiojančią Lietuvos higienos normą HN 119 „Maisto produktų ženklinimas” negalima klaidinti vartotojo. Taigi jei gamintojas – Lietuvos įmonė, o žaliava įvežta, etiketėje privalu nurodyti ir produkto kilmės šalį.
Deja, šiandien galime nusipirkti tik vienintelės „Aletovis” bei keleto ūkininkų gaminamo aliejaus. Ne vienas tautietis ilgą laiką pirko AB „Obelių aliejus” pagamintą rapsų bei kitokius aliejus, kuriems buvo naudojama iš Lietuvos ūkininkų supirkta žaliava. Žmonės rinkosi gaminį manydami, kad šis be cheminių tirpiklių išgaunamas aliejus yra tikrai sveikas ir tinkamiausias jų stalui. „Obelių aliejui” paskelbus bankrotą, Lietuvos ūkininkų užauginta rapsų žaliava nebesuperkama.
Tuo tarpu prekybos centruose mes ir toliau galime įsigyti „Obelių aliejaus”, tačiau jį gamina jau kita įmonė – Vilniaus UAB „Tikrasis kelias”. Ne vienas pirkėjas pasijuto apgautas pamanęs, jog tuo pačiu pavadinimu jam siūloma nebe ta – galbūt net žemesnės kokybės prekė. Tačiau „Obelių aliejaus” prekinio ženklo savininke tapusios UAB „Tikrasis kelias” vadybininkė Margarita Salytė teigė, esą pirkėjai nerimauti pagrindo neturį. Tiesa, aliejui naudojama žaliava įsivežama iš kaimyninės Latvijos.
Tačiau, kaip pabrėžė M.Salytė, tikrai nėra svarbu, kur užauginti rapsai – Lietuvoje, Latvijoje ar Vokietijoje, – visur jiems taikomi tie patys reikalavimai. Svarbiausia, jog galutinis produktas atitiktų Lietuvoje nustatytus maistiniam aliejui keliamus reikalavimus. Beje, stengiantis išlaikyti Obeliuose gaminto aliejaus savybes, Vilniuje šis aliejus išgaunamas panašia technologija – spaudimo būdu, nenaudojant cheminių tirpiklių.

Parašytas: 09 Kov 2008, 23:41
Ramunė
Alyvuogių aliejus - dovana iš rojaus

Nuo ligų, celiulito ir senatvės
Alyvuogių aliejus – puikus kitų maistui vartojamų riebalų pakaitalas, sumažinantis spaudimą, širdies ligų riziką, apsaugantis nuo tulžies akmenligės, per didelio cholesterolio ir cukraus kiekio kraujyje, padedantis įsisavinti vitaminus A, D, E (viename šaukšte aliejaus yra 1,6 mg vitamino E – 8 proc. rekomenduojamos dienos normos), K ir kitus, pagreitinantis žaizdų gijimą, reguliuojantis metabolizmą, netgi turintis anticeliulitinį poveikį. Be to, nuolat vartojant alyvuogių aliejų teigiamai veikiama oda, plaukai, mažinamas kaulų retėjimas, jame esantys natūralūs antioksidantai stabdo organizmo senėjimo procesą.
Tačiau perdozuoti taip pat nevertėtų, nes, kaip ir kiti, alyvuogių aliejus labai kaloringas – šaukštas šio produkto turi apie 120 kalorijų. Dėl savo specifinio gana ryškaus kvapo jis dažniausiai naudojamas nedideliais kiekiais gaminant salotas, kepant ar tiesiog maistui paskaninti, todėl paprastai perdozavimas negresia.

Parašytas: 09 Kov 2008, 23:41
Ramunė
Alyvuogės turi būti išspaudžiamos per 24 val., jei oras šiltas, jei vėsiau – per 72 val. Tik per šį laiką, skaičiuojamą nuo vaisių nuskynimo, išspaustas aliejus gali būti laikomas pačios aukščiausio kokybės. Vėliau alyvuogėse prasideda fermentacija ir aliejaus maistiniai rodikliai pakinta.
Be to, norint pagaminti labiausiai vertinamas alyvuogių aliejaus rūšis, būtina spausti šaltai (temperatūra neturi būti didesnė nei 30 °C) ir naudoti tik mechaninį spaudimo būdą, joks pakaitinimas ar cheminiai procesai neleistini. Siekiant gauti didesnį aliejaus kiekį ir taip sumažinti jo kainą, po pirminio spaudimo tam tikroms aliejaus rūšims atliekamos papildomos technologinės operacijos. Apie 90 proc. viso pasaulio alyvuogių aliejaus kiekio gaunama pirmo šalto spaudimo būdu, likę – karštai ar naudojant cheminius procesus.

Parašytas: 09 Kov 2008, 23:42
Ramunė
Ką sako etiketės?

Jei ant alyvuogių aliejaus buteliuko matote užrašą Extra virgin olive oil (lietuviškai – itin tyras alyvuogių aliejus), tai yra šaltai ir tik rankomis ar mechaniškai per 24–72 val. nuo derliaus nuėmimo išspaustas aliejus, kurio natūralus rūgščių lygis yra 0,225–1 proc. (jei rūgščių mažiau nei 0,225 proc., aliejus vadinamas Premium extra virgin olive oil). Šie aliejai ypač gerai vertinami dėl savo kvapo, švelnaus ir sodraus skonio, subtilaus rūgštingumo, todėl jų nerekomenduojama naudoti kepimui – geriau paskaninti salotas ar naudoti kaip prieskonį.
Virgin olive oil (tyras alyvuogių aliejus) gaminamas taip pat, kaip ir itin tyras, tik jo natūralus rūgštingumas didesnis (apie 1,5–3,3 proc.). Tai puikūs aliejai, naudotini kepant, salotoms ir maistui skaninti. Jie dar skirstomi į Fine virgin (rūgštingumas iki 1,5 proc.), Virgin (iki 2 proc.) ir Semi-fine virgin (iki 3,3 proc.).
Refined olive oil (rafinuotas alyvuogių aliejus) – skiriami trys rafinuoto alyvuogių aliejaus tipai:
• Refined – tai aliejus, gaunamas iš neatitinkančio standartų pirmo spaudimo aliejaus, kurio rūgštingumas didesnis nei 3,3 proc., kuris skurdoko skonio ir nemalonaus kvapo. Toks aliejus dar vadinamas Lampante (lempinis) ir, papildomai neapdirbtas, maistui netinkamas. Jis gali būti kaitinamas, filtruojamas, apdirbamas chemiškai.
Po rafinavimas gaunamas bekvapis ir bespalvis produktas, kurio rūgštingumas iki 0,3 proc., jis dažnai naudojamas gaminant kitus produktus (pavyzdžiui, konservuojant sardines ar rūkytas austres). Šio aliejaus kaloringumas ir sveikatai įtaką turinčios ypatybės išlieka tokios pat, kaip ir kitų alyvuogių aliejų, tik jis neturi jokio kvapo.
• Olive oil, arba Pure olive oil, (maišytas alyvuogių aliejus) – tai rafinuoto ir tyro ar itin tyro aliejų mišinys, dažniausiai maišoma santykiu 85:15. Maišymas mažina kainą ir suteikia šiai rūšiai geriausiems aliejams būdingą kvapą, nors ir ne tokį ryškų. Puikiai tinka kepti.
• Olive pomace oil (alyvuogių išspaudų aliejus) – gaunamas iš likučių, likusių po pirmo alyvuogių spaudimo, rafinuojamas, gali būti naudojami papildomi procesai. Jo rūgštingumas – ne daugiau kaip 1,5 proc. Šis aliejus laikomas tinkamu maistui, bet žemesnės kokybės, todėl tarp vartotojų nėra plačiai paplitęs, daugiau naudojamas komerciniais bei gamybiniais tikslais.
Miscellaneous olive oil (kvapieji) – tai alyvuogių aliejai, kurie gali būti maišomi su įvairiais kitais aliejais ar (ir) pridedami įvairių kvapių priedų (citrusų, česnakų, žolelių, pipirų...) ir kita pagal pirkėjo norą bei reikalavimus. Jie gali vadintis Lite, Mild, Light, Mild in Taste, Light Extra ir yra priskiriami žemiausios kokybės alyvuogių aliejams.
Jei ant buteliuko radote užrašą, kad aliejus išpilstytas (bottled arba packed) X šalyje, reiškia, kad tiekėjas supirko iš įvairių gamintojų aliejus, juos sumaišė ir tada išpilstė.

Parašytas: 09 Kov 2008, 23:42
Ramunė

Kiek šalių, tiek aliejų


Alyvmedžiai auga švelnių žiemų ir karštų vasarų klimato regionuose, todėl pagrindinės alyvuogių aliejaus tiekėjos yra Ispanija, Graikija ir Italija. Šių šalių produkcija sudaro tris ketvirtadalius pasaulio rinkos. Kitos Viduržemio jūros regiono šalys (Turkija, Tunisas, Portugalija, Marokas ir Prancūzija) ir tokie kraštai kaip Čilė, Argentina, Naujoji Zelandija, Australija ir JAV gamina palyginti nedaug šio aliejaus ir dalijasi likusią rinkos dalį.
Alyvuogių aliejus, pagamintas skirtingose regionuose, skiriasi savo ypatybėmis. Jas lemia alyvmedžių rūšis, derliaus nuėmimo laikas ir metodas, klimato skirtumai, spaudimo būdai. Visa tai sukuria kiekvienos šalies alyvuogių aliejų savitumą.

Ispaniškas alyvuogių aliejus – geltonai auksinis, kvapus (primena vaisių ir migdolų skonį).

Itališkas – sodriai žalias, gana aitrus, su žolelių aromatu.

Graikiškas – žalsvas, stiprus ir kvapus.

Prancūzijos – blyškus, saldus, vidutiniško stiprumo arba lengvas.

Portugalijos – auksinis, stiprus, visiškai subrendęs.

Kalifornijos – vidutinio ar lengvo stiprumo, vaisių kvapo.

Karališkas skonis
Lietuvos parduotuvėse daugiausia siūlomas ispaniškas ir prancūziškas alyvuogių aliejus. Galima rasti įvairių – ir itin tyro, ir tyro, ir kvapiųjų (su bazilikais, aitriosiomis paprikomis, rozmarinais, citrinomis) – šio aliejaus rūšių. Tai gana brangus produktas, tačiau reikia įvertinti ir papildomą jo naudą: ypatingas sveikatą stiprinančias ypatybes, pikantišką skonį, puikų kvapą. Juk į itin kokybišką itin tyrą alyvuogių aliejų pamirkytas baltos duonos kąsnis lengvai gali tapti karališka puota.
Kiekvienas iš mūsų tikisi rojaus gėrybių, tad kodėl nepasidžiaugus jomis jau čia, nuodėmingoje Žemėje, ir jau šiandien?

Parašytas: 09 Kov 2008, 23:44
Ramunė
Gurmaniški aliejai

Migdolų aliejus, kaip ir dauguma kitų riešutų aliejų, labai brangus. Tai subtilaus skonio produktas, išsiskiriantis kepintų migdolų aromatu. Šis aliejus dažniausiai naudojamas salotoms, padažams paskaninti, retai – konditerijoje, nes nėra koncentruotas, todėl nesuteikia desertui reikalingo ryškaus migdolų aromato. Migdolų aliejuje nemažai vitaminų A, E ir mononesočiųjų riebalų rūgščių, todėl kartais jis naudojamas kaip maistą pagerinanti medžiaga ar kūno aliejus. Šio produkto retai galima rasti parduotuvėse, nebent gurmanams skirtose lentynose.

Lazdynų riešutų aliejus – rudas, stipraus pakepintų riešutų skonio bei aromato produktas, daugiausia naudojamas konditerijoje, kartais – specialiems padažams, tinka aptepti kepamą žuvį, marinatams. Siekiant išvengti apkartimo, šį produktą geriau laikyti šaldytuve, ir ne ilgiau kaip tris mėnesius. Randamas gurmanams skirtose parduotuvėse.

Žemės riešutų aliejų skoniai skiriasi pagal pagaminimo vietą, pavyzdžiui, Kinijoje spaustas žemės riešutų aliejus labai kvapus, o JAV – lengvo aromato, švelnaus skonio, dažniausiai rafinuotas. Ypač tinkamas kepti, nes nesugeria kitų produktų kvapų. Turi daug nesočiųjų riebalų rūgščių, kurios teigiamai veikia sveikatą. Vis dėlto reikia atsiminti, kad kai kurie žmonės žemės riešutams gali būti alergiški.

Graikinių riešutų aliejus spaudžiamas šaltuoju būdu iš džiovintų graikinių riešutų branduolių ir yra stipraus išskirtinio skonio bei aromato. Tai brangus produktas, randamas beveik tik gurmanų parduotuvėse, populiarus Prancūzijoje. Naudojamas salotoms, maistui paskaninti, maišomas su kitais aliejais. Greitai apkarsta, todėl laikomas šaldytuve, ir tik iki trijų mėnesių.

Avokadų aliejus – lengvo, bet tikrai ypatingo skonio, puikiai tinkantis salotoms ar kitam maistui pagardinti, gali būti naudojamas kepti. Dažniausiai gaminamas iš pažeistų ar netekusių prekinės išvaizdos avokadų, gali būti rafinuotas. Šis produktas puikus nesočiųjų riebalų rūgščių bei vitamino E šaltinis, tačiau jo rasite tik specializuotose parduotuvėse.

Abrikosų kauliukų aliejus gaunamas iš džiovintų abrikosų kauliukų. Kauliukai traiškomi, iš jų spaudžiamas aliejus, kuris kai kada papildomai apdirbamas, todėl gali būti ženklinamas ir kaip šalto spaudimo, ir kaip rafinuotas. Dėl švelnaus skonio jis tinka salotoms, karštam maistui ruošti (netgi bulvytėms skrudinti), taip pat puikiai tinka naudoti kaip kūno aliejus.

Aitriųjų paprikų aliejus spaudžiamas iš aitriųjų raudonųjų paprikų ir yra joms būdingo aromato bei aštraus skonio. Galiojimo laikas – šeši mėnesiai, jei laikomas tamsioje vietoje kambario temperatūroje, ir ilgiau, jei laikomas šaldytuve. Šis aitrus aliejus naudojamas tik kaip prieskonis patiekalo skoniui bei aromatui pagerinti ir yra dažna sudedamoji Čilės patiekalų dalis.

Kokosų aliejus
gaunamas iš džiovintos kokosų „mėsos“ ir yra sviesto tirštumo (laikant kambario temperatūroje). Populiarus Indijoje, Pietų Azijoje. Naudojamas gaminant sausainius, saldainius, ledus, plaktų baltymų papuošimus, be pieno gaminamą kavos grietinėlę, taip pat kosmetikos pramonėje (muilų, losjonų, nuo saulės saugančių kremų ir kt. komponentas). Apie 92 proc. kokosų aliejuje esančių riebalų rūgščių – sočiosios, tačiau yra atlikta nemažai tyrimų ir manoma, kad būtent kokosų aliejų sudarančios riebalų rūgštys dalyvauja riebalų apykaitoje ir nedidina „blogojo“ cholesterolio kiekio kraujyje. Šis aliejus įsisavinamas ir paverčiamas energija labai greitai, panašiai kaip ir angliavandeniai, t. y. jis nekaupiamas organizme riebalų pavidalu. Be to, jis malšina alkio pojūtį ir mažina apetitą, todėl gali būti vartojamas norint sulieknėti. Tačiau šie rezultatai – dar diskusijų objektas, mokslininkų kol kas nesusitarta ir galutinės išvados dar nepatvirtintos.

Vynuogių sėklų aliejus – po vyno gamybos proceso liekantis produktas. Daugiausia gaminamas Prancūzijoje, Šveicarijoje, Italijoje, JAV. Tai neryškaus, subtilaus aromato aliejus, ypač tinkantis salotoms, nes neužgožia kitų sudedamųjų dalių. Dėl silpno skonio, siekiant sutaupyti, maišomas su brangesniais aliejais. Tinkamas kepti, naudojamas gaminant margariną.

Moliūgų aliejus
yra tamsus, nepermatomas, tirštas, jis gaunamas iš kepintų moliūgų sėklų. Dėl stipraus kvapo jį rekomenduojama maišyti su švelnaus skonio aliejais, tinkamas kepti, salotoms, mėsai ir žuviai paskaninti.

Daržinių krokų, arba šafrano, aliejus iš visų augalinių aliejų turi daugiausia nesočiųjų riebalų rūgščių, bet visai neturi vitamino E. Po rafinacijos tinkamas kepti, salotoms gardinti, naudojamas gaminant margariną.

Arbatos aliejus gaminamas iš arbatmedžių sėklų šalto spaudimo būdu. Tai blyškus, geltonai žalsvas aliejus, išsiskiriantis žolelių aromatu ir salstelėjusiu skoniu, turintis nemažai vitamino E, antioksidantų ir tik labai nedaug sočiųjų riebalų rūgščių (net mažiau nei alyvuogių aliejus). Naudojamas Azijos virtuvėje kepti, salotoms, daržovių patiekalams, makaronams paskaninti, maišomas su aromatiniais priedais (žaliosiomis ar paprastomis citrinomis).

Trumų aliejus dažniausiai maišomas su aukščiausios kokybės alyvuogių aliejumi, nes yra labai stipraus skonio bei aromato ir, be abejo, brangus. Tik kelių šio aliejaus lašų reikia norint paskaninti ryžių patiekalus, salotas, padažus, mėsos, žuvies, makaronų patiekalus. Skonio bei aromato intensyvumas sumažėja tik ilgai laikant.

Sėmenų aliejus iš linų sėklų spaudžiamas šaltuoju būdu. Jei naudojami papildomi technologiniai etapai, šis produktas vadinamas linų sėklų aliejumi. Jis vienalytis, sviesto kvapo, puikiai tinka salotoms bei daržovių troškiniams paskaninti. Kadangi šiame aliejuje labai daug omega-3 rūgščių, jis gali būti naudojamas ir kaip funkcinis priedas, gerinantis širdies veiklą, mažinantis įvairių priepuolių riziką.

Aguonų aliejus puikiai tinka salotoms, keptoms daržovėms skaninti, nes yra lygaus, subtilaus skonio bei aromato. Taip pat gali būti naudojamas kaip prieskonis, ypač keptai duonai pagardinti.

Sezamų sėklų aliejus labai populiarus Vidurio Rytuose ir Indijoje, gali būti spaudžiamas šaltuoju būdu, kartais prieš spaudimą sėklos pakepinamos, kartais – rafinuojamas. Gana tamsus, intensyvaus skonio ir stipraus aromato produktas, todėl maišomas su kitais aliejais arba naudojamas mažais kiekiais. Tinka salotoms, kepti, maistui paskaninti.

Kviečių gemalų aliejus gaunamas iš kviečių branduolių, jame daug vitamino E, todėl gali būti naudojamas kaip funkcinis priedas. Dėl ypatingo skonio puikiai tinka prie salotų ir ką tik išvirtų makaronų.

Garstyčių aliejus spaudžiamas įvairiuose pasaulio regionuose, gaunant labai skirtingus skonius. Paprastai tai labai kvapus, bet aštrus produktas, todėl tinka maistui paskaninti. Pakaitinus prarandamas būdingas garstyčių skonis, aliejus sušvelnėja, pakinta. Itin mėgstamas Indijos ar Vidurio Rytų virtuvėse, naudojamas gaminant salotas, kepant, marinuojant žuvį ir mėsą. Gali būti laikomas iki pusės metų.

Parašytas: 10 Kov 2008, 11:42
Tutsi
as visada perku Lietuviska alieju,Vilniaus arba Obeliu :wink: Man patinka jis todel,kad nesmirda,o kaina panasi kaip Naturos,bet as palaikau Lietuvos ekonomika :roll:

Parašytas: 10 Kov 2008, 13:25
Isia
kaip as jum dekinga :bis:

Parašytas: 10 Kov 2008, 14:01
Ramunė
Smagu, kad padėjom 060 060