Radau labai įdomų straipsnį apie blynelius. Gal pravers
GRAFŲ TIŠKEVIČIŲ BLYNELIAI V. Sakas Mėgstančios šeimininkauti ir namiškius, ir svečius galėtų nustebinti fantastiško grožio ir gardumo blyneliais. Receptas užrašytas 1882 metais Kretingos grafų Juozapo ir Sofijos Tiškevičių rūmuose. Šiuos blynelius kepti pradėjo grafų kukmeisteris žemaitis Aleksandras Jonuškis iš Kretingos, arba kaip jį malonybiniai vadino grafai – Olis. Grafienė Sofija ir jos dukros Elena Klotilda, Sofija ir Marija tuos blynelius galėdavo valgyti vos ne kiekvieną dieną ir jie joms neatsibosdavę, o apie svečius tai ir kalbėti nereikia.Daug kas mėgino sužinoti šių blynelių gamybos receptą, Olis, suprantama, juos duodavo, bet kaip ir kiekvienas geras ir gudrus kulinaras kai ką nutylėdavo ir tik vienam, t.y. mano proseneliui bajorui P. Sakavičiui-Sakui, rinkusiam Lietuvos didikų ir bajorų valgių receptus, leido užrašyti visas šias paslaptis. Dabar, kai Lietuvoje vyksta kulinarinis chaosas ir kičas, prasto greitmaisčio (picų, makdonaldų valgyklų) aršus lindimas į lietuvių skrandžius ir kišenes, pats laikas atskleisti Lietuvos senovės kulinarų paslaptis ir parodyti pasauliui, kas yra kas. Kad blyneliai gautųsi tokie, kokie būdavo patiekiami Kretingos grafams Tiškevičiams, ruošiant lietinių blendinį, pirmiausiai reikia kvietinius miltus išsijoti ir plikyti karštu pienu arba karštu skysčiu (ne miltai pilami į skystį, bet skystis į miltus) bei nepamiršti į blendinį šliūkštelti šlakelį ratafijos. Kas tai per dalykas dabar neaiškinsiu, nes tam reikalingas atskiras straipsnis, bet Jūs sėkmingai galite vietoje ratafijos naudoti bet kokį uogų arba vaisių likerį. Suprantama, geram blendiniui reikia druskytės kruopelės, na, o dedant kiaušinius, būtinai trynius ištrinti iki baltumo su cukrumi, o baltymus suplakti iki kietumo ir juos vėliausiai įmaišyti į blendinį… Kodėl grafienei ir grafaitėmis Olio blyneliai neatsibosdavę, vėl tik jis vienas apie tai žinojo: vietoje vandens pildavo apelsinų, kriaušių, obuolių, aviečių, braškių, žemuogių, baltųjų serbentų sulčių, beržų arba klevų sulos, kitą kartą ir saldžios giros. Arba įtarkuodavo apelsinų ar citrinų cedros (tik geltona odelė). Taip gaminant, lietiniai išeina plonyčiai, mezginiuoti su skylutėmis. Olis šiuos lietinus iš abiejų pusių paskrudindavo lydytame svieste, paskui sulenkdavo keturlinkai, kad gautųsi trikampiai ir į juos nedėdavo jokio įdaro, kaip nuo seno Lietuvoje būdavo priimta. Į keptuvę dėdavo truputėlį lydyto sviesto, įpildavo tą skystį, kurį naudodavo blendiniui, sudėdavo blynelius ir jame dar gerai blynelius pakaitindavo, kad net suputotų. Tokius karštus, mezginiuotus ir putotus patiekdavo stalan. Prie šių blynelių būdavo duodama mėtų su pavasariniu (pirmuoju) sodų medumi. Ne, ne, ne, jokiu būdu ne kokių vulgarių šiltnaminių mėtų, kačių mėgiamų melisų, o tiktai tikrų tikriausių paežeriais, pakūdriais, paraviais augusių Žemaitijos laukinių mėtų. Kai būdavo pradedama pilstyti ši pasakiškai gaivi ir aromatinga arbata, kurios spalva primindavo brangųjį smaragdą, mėtomis prakvipdavo visos Kretingos rūmų menės. Ir nors grafienė dažniausiai mėgdavo su savo mergaitėmis ir svečiais Olio keptais blyneliais mėgautis garsiojoje oranžerijoje, visokiausių egzotinių augalų apsuptyje, žemaitiškų mėtų aromatas, lyg senovės karžygys įsiverždavo į lepius, salsvus egzotinius aromatus, juos dar labiau sujaudindamas ir paryškindamas…