O atpratint be sansu ...

nebe tas amzius,keisti iprocius

Tai ir sakoma , kad pripratimas blogiau nei prigimimas

Lepinam mes tuos savo slibinus Aš gailiuosi kad išlepinau. Tik pabandyk leptelt kad pats įsidėtų

tai as vadinasi dar tos ribos nepasiekiau
dar nesuslibinejo pas mane... tfu tfu tfu

iki vestuviu jie visi

baikit gasdint, nes senmerge liksiu

aš tokį sugadintą jau gavau ir perauklėjimas čia nepadėjo

Aga, iki vestuvių geresnis ir pas mane buvo

visi jie is vieno molio drebti

gal pas maniski zvyro bus bent kiek imasyta ne vien molis

dar tu ir cemento paieskok

sito tai atrasciau. buna taip uzsicementuoja, kad nepajundinsi ir neprakalbinsi

Džiūvėsėlių spurgos medaus padaže

3 kiaušiniai,
50 g maltų džiūvėsėlių,
alyvų aliejus kepimui,
cinamono milteliai.

Medaus sirupui:
0,5 puodelio medaus (125 ml),
0,25 puodelio vandens (65 ml).

Kiaušinius su džiūvėsėliais suplakite.Įkaitinkite aliejų. Kai aliejus bus karštas, šaukštui dėkite tešlą į jį ir apkepkite abi puses. Išėmę padėkite ant popieriaus, kad nuvarvėtų aliejaus perteklius. Medų su vandeniu pakaitinkite. Kai mišinys pradės virti, sudėkite į jį spurgas. Virkite 5 minutes, tada sudėkite į negilų indą. Užpilkite sirupą ant spurgų ir pabarstykite cinamonu.

kazkokia nesamone

A-ne O aš maniau, kad tik man vienai taip atrodo.

Kas per džiaugsmas gali būt iš džiūvėsėlių ir kiaušinių , hmmmm

Per Ispaniją su taure, peiliu ir šakute

Ispanija garsi savo tapybiškais kraštovaizdžiais, puikia architektūra ir senųjų meistrų drobių pilnais muziejais. Pasigrožėti visu tuo į Ispaniją vis dažniau užsuka ir Lietuvos turistai. Viena patrauklesnių kiekvieno krašto turistinių atrakcijų yra jo virtuvė. Nors Ispanijos virtuvė rafinuotumu ir nusileidžia prancūziškajai, joje yra labai daug įdomių ir savitų patiekalų bei tradicijų. Įvairūs patiekalai skirtingose didelio krašto provincijose atskleidžia vis kitokius skonio ir sudėties niuansus. Jiems kiekviename regione talkina saviti vynai.

Hemingway'aus pėdomis

Didelis Ispanijos virtuvės ir apskritai Ispanijos gerbėjas buvo amerikiečių rašytojas Ernestas Hemingway'us. Lankydamasis Ispanijoje, visur gali rasti su juo susijusių vietų. Ne vienas jo kūrinys pasakoja apie Ispaniją, jos žmones ir papročius. Apysaka „Mirtis po vidurdienio“ skirta vienai iš jo didžiųjų aistrų – koridai. Rašytojas dievino ir ispanišką virtuvę. Nors apie ją knygos neparašė, tačiau ir šioje srityje Hemingway'us paliko pėdsakų. Madrido restorane „Casa de Botin“, esančiame Peilininkų gatvelėje (calle de Cuchilleros), prie pat „Plaza Mayor“ aikštės, kurioje viduramžiais buvo deginamos raganos, o dabar vyksta įvairiausi renginiai, nuošaliame kamputyje stovi stalas, prie kurio yra tik viena kėdė. Ant stalo pritvirtintoje sidabrinėje lentelėje užrašyta: „Prie šio stalo visada valgydavo Hemingway'us“. Beveik prieš septyniasdešimt metų rašytojas išsirinko kaip tik „Casa de Botin“, kadangi tada čia buvo galima pigiai ir skaniai pavalgyti. Be to, užeiga buvo pačiame Madrido centre. Hemingway'aus dėka „Casa de Botin“ labai išpopuliarėjo ir tapo vienu garsiausių Madrido restoranų. Jo laikais, XX amžiaus viduryje, buvo net išsiaiškinta, kad ši užeiga įkurta 1725 metais. Tas faktas jau įregistruotas Guinnesso rekordų knygoje. „Casa de Botin“ restorano ypatingieji patiekalai – kepti paršeliai ar ėriukai. Nors čia galima paragauti ir kitų ne mažiau įdomių valgių, kad ir chipirones en su tinta (kalmarai savo sultyse), pasirinkome restorano firminį patiekalą – cordero asado – vos šešių savaičių ėriuko kepsnį, kuris su „Rioja Gran Reserva“ kosminiu greičiu tirpo burnose.

Tapas – tipiškas užkandis prie vyno taurės
Vis dėlto ne restoranai, o tavernos ir barai labiau būdingi Ispanijos gastronominiam kraštovaizdžiui. Tai dažniausiai mažos užeigėlės, esančios visai greta viena kitos, veikiančios nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro, o kai kurios net ir siestos metu.Į barą pirmiausia užbėgama rytinės kavos ar mažos taurelės vyno su lengvu užkandžiu tapas. Užeigoje dažniausiai jau stipriau užkandama ar net pietaujama. Vyninėje (bodega) geriamas vynas kartais pilstomas tiesiai iš statinės. Ten taip pat galima nusipirkti vyno parsinešimui namo. Visų šių tipų užeigoms būdingas baldas – aukštas baro stalas, dengtas skarda. Prie jo geriamas vynas, alus ar kas nors stipresnio, pavyzdžiui, anyžinė, brendis.
Visose Ispanijos užeigose ant prekystalio stovi lėkštės su įvairiausiais tapas. Tapas – tai ant dantų krapštuko pamauta alyvuogė, aštuonkojo ar kalmaro gabalėlis, sardinė ar ančiuvis. Viskas plaukioja alyvų aliejuje ir acte. Tapas suteikia neribotas galimybes improvizacijai.
Daugelyje barų patiekalai išdėlioti ant baro stalo, todėl juos galima gerai apžiūrėti ir parodyti pasirinktąjį pirštu, net nežinant, kaip jis vadinamas. Išsirenkant tapas, svarbu žinoti, koks to baro ypatingas patiekalas. Vietiniai dažnai pramogauja vaikščiodami iš vieno baro į kitą ir užsisakydami kiekviename ypatingus tapas.

Šventas pietų metas
Laikas nuo pirmos iki trečios po pietų ar net ilgiau visoje Ispanijoje yra šventas pietų metas. Dauguma darbininkų, tarnautojų, verslininkų pietauja netoli nuo darbovietės esančiose užeigose ir restoranuose.
Ispanija – didžiulė šalis, kurioje daugelis patiekalų yra bendri beveik visiems jos regionams, tačiau jų skonis kiekvienoje vietovėje skirtingas. Ta pati tortilja, gaspačo ar paelja bus skirtinga Andalūzijoje, Galisijoje, Kastilijoje, Katalonijoje, Kantabrijoje ar Astūrijoje. Kokie tie valgiai? Iš daugybės ispaniškų patiekalų atrinkau tuos, kurie labai populiarūs visame krašte.
Tortilja, kurios gabalėlį kaip tapas galime gauti ir su rytmečio kava prie baro, – ispaniška kiaušinienė. Tai supjaustyti ir alyvuogių aliejuje pakepinti svogūnai ir bulvių griežinėliai, užpilti išplaktais kiaušiniais. Tortilja gali būti su pomidorais, pipirais, baklažanais, žuvim, kumpiu ir įvairia mėsa. Gražiai atrodo ir skani tortilja su kalmarais, nuo kurių ji nusidažo violetine spalva.
Gaspačo – ispaniški šaltibarščiai. Ši sriuba irgi turi daugybę variantų ir neteko valgyti visai panašių skirtingose Ispanijos provincijose. Tai pomidorų, svogūnų ir česnakų sriuba, kurios gaminimo tradicijos, kaip sakė ispanai, siekia tūkstančius metų. Kaip ir viskas, kas geriausia, gaspačo kildinama iš Romos, nes Romos legionai atvežė į Pirėnų pusiasalį česnakų, kurie yra gaspačo pagrindas. Gaminant gaspačo, vienodais kiekiais imama pomidorų ir agurkų. Pomidorai būtinai nuplikinami ir nulupami, agurkai irgi nulupami ir atskiriamos sėklytės. Pipirai ir svogūnai supjaustomi, jų reikia mažiau nei pomidorų ir agurkų, dar pridedamos kelios skiltelės česnako. Viskas susmulkinama ir sutrinama, atskiedžiant vandeniu. Kad masė būtų tirštesnė, į gautą košę įberiama pyrago trupinių, įpilama pusė puodelio alyvų aliejaus, druskos, pipirų, cukraus, šiek tiek vyno acto. Actas padeda susijungti visiems skoniams. Visa tai būtina supilti į molinį indą ir dviems – keturioms valandoms pastatyti šaltai. Pateikiant gaspačo, atnešama ir supjaustytų pomidorų, pipirų, džiūvėsėlių, svogūnų, kurių pagal savo skonį valgytojas įsideda į dubenėlį su sriuba.
Priedai įvairiose provincijose būna skirtingi: turtingoje Katalonijoje – smulkiai supjaustyta rūkyta šoninė, kitur – žuvies ar krabų gabalėliai.
Trečiasis visoje Ispanijoje paplitęs patiekalas – paelja reikalauja daugiau kulinarijos išmanymo. Pirmiausia svarbu pasiruošti sudėtines dalis: žuvį, moliuskus, krevetes, mėsą, paukštieną, daržoves, o paskui tiksliai pridėti reikiamą kiekį ryžių ir sultinio, kuris verdant bus visas sugertas.
Paelja turi daugybę variantų, pagrindiniai yra du: valensijietiškoji ir kataloniškoji. Valensijietiškoji paelja gaminama iš mėsos ir daržovių, įvairios jūros gėrybės naudojamos tik papuošimui. Kataloniškoji paelja yra beveik vien iš įvairiausių jūros gyvūnų, net ir sultinys – žuvies.
Paelja verdama specialiame inde paeljeroje – didelėje, gilioje keptuvėje su dviem rankenom. Rankenos reikalingos paeljai pakratyti, nes ją maišyti – neleistinas dalykas.
Sunkiausias paeljos gaminimo momentas – sujungti, atrodytų, visai nesuderinamus kvapus ir skonius. Kaip galima suderinti švelnų krevečių ar krabų skonį su aštria česnakine dešra?! Pasirodo – galima. Visa tai įmanoma, gaminant paelją.

Kulinarinio džiazo meistrai
Ispanų virtuvė atveria didžiules galimybes eksperimentuoti ir kurti įvairiausias kompozicijas tam tikra tema. Tai tikras kulinarinis džiazas.
Iš senovės Romos buvo perimtas česnakas, vėliau Kolumbo dėka nuo Ispanijos savo pergalingą žygį ant europiečių stalo pradėjo bulvės, šokoladas, kalakutai. Viduramžiais Ispanijoje buvo pradėtos ruošti ir mišraines su citrina ir alyvų aliejum. Mišrainėms čia buvo naudojami pomidorai, alyvuogės, paprika, žuvis. Teko girdėti posakį, kad skaniai mišrainei paruošti reikia keturių žmonių: protingo, kuris atseikės druskos, šykštaus, kuris ją pašlakstys actu, dosnaus, kuris nepagailės alyvų aliejaus, ir pagaliau pamišėlio, kuris visa tai sumaišys.

Kepiau pagal šitą receptą, tik kelis pakeitimus padariau: naudojau šlauneles ir kepiau orkaitėje. Labai skanu, ir nėra jau taip aštru, tik šiek tiek.

nu skaniai atrodo

gardziai atrodo

Agurkiuku noreciau dabar!

Nusipirk, jau yra lietuviškų

tai, kad per iseigines tingiu judet kur is namu
dabar reikia laukti treciadienio
nes iki parduotuves kol davaziuosiu, nes man nera taip, kad isejau, 5 min ir as jau parduotuvej , reikia su masina trenktis!

Tada teks pakentėt. Mes grįždami iš parko užsukom ir nusipirkom, nes šiandien paskutinį taip skaniai pabaigėm, kad dar norisi