Apie saldiklius
Apie saldiklius
Vienas seniausių saldiklių yra sacharinas (E 954). Tai pats seniausias saldiklis, naudojamas daugiau kaip 100 m. 300 – 550 kartų saldesnis už cukrų. Nepakeičia cukraus, jis turi kartoką prieskonį.
Mokslinėje literatūroje nėra vieningos nuomonės apie sacharino įtaką sveikatai. Eksperimentiniai tyrimai su gyvūnais parodė, kad šis junginys yra pasisavinamas lėtai, organizme biocheminiai sacharino pokyčiai nevyksta, jis nesikaupia nei kraujyje, nei audiniuose ir yra išskiriamas su šlapimu.
Tačiau yra tyrimų, rodančių jog sacharinas sąveikauja sukraujo plazmos baltymais ir įtakoje insulino išsiskyrimą kasos ląstelėse, taip mažindamas cukraus kiekį kraujyje. Didelės sacharino dozės pelėms sukelia mutacijas, vienas arba kartu su kitu saldikliu – ciklamatu, gali sukelti šlapimo pūslės vėžį laboratoriniams gyvūnams. Galimai yra kancerogeniškas. Pagal PSO Ekspertų komiteto rekomendacijas LPD – 2,5 mg/kūno masės kilogramui.
Mokslinėje literatūroje nėra vieningos nuomonės apie sacharino įtaką sveikatai. Eksperimentiniai tyrimai su gyvūnais parodė, kad šis junginys yra pasisavinamas lėtai, organizme biocheminiai sacharino pokyčiai nevyksta, jis nesikaupia nei kraujyje, nei audiniuose ir yra išskiriamas su šlapimu.
Tačiau yra tyrimų, rodančių jog sacharinas sąveikauja sukraujo plazmos baltymais ir įtakoje insulino išsiskyrimą kasos ląstelėse, taip mažindamas cukraus kiekį kraujyje. Didelės sacharino dozės pelėms sukelia mutacijas, vienas arba kartu su kitu saldikliu – ciklamatu, gali sukelti šlapimo pūslės vėžį laboratoriniams gyvūnams. Galimai yra kancerogeniškas. Pagal PSO Ekspertų komiteto rekomendacijas LPD – 2,5 mg/kūno masės kilogramui.
Ciklamatas (E 952) buvo susintetintas prieš II pasaulinį karą, 1937 m. Saldesnis už cukrų 30 kartų, patvarūs verdant bei aukštose temperatūrose. Saldaus skonio, be kartaus prieskonio, todėl yra vartojamas gana plačiai. Tačiau buvusioje TSRS jis buvo uždraustas. Šiuo metu vieningos nuomonės apie ciklamatų toksiškumą nėra, tačiau nerekomenduojama jų vartoti vaikams bei nėščioms moterims. Dalis mokslinių tyrimų rodo, kad šios medžiagos yra mutageniškos, pažeidžia chromosomas bei sukelia teratogeninius efektus. Nustatyta, kad ciklamatai gali prasiskverbti per placentos sienelę ir pažeisti embriono medžiagų apykaitą, laboratoriniams gyvūnams gali sukelti šlapimo pūslės auglius.
Aspartamas (E 951) yra baltyminė medžiaga, dipeptida. Saldesnis už cukrų 180 kartų, skonis neturi kartaus prieskonio. Mažiausiai žalingas žmogaus organizmui, tačiau ilgai ir didelėmis dozėmis vartojant gali sukelti nervų sistemos sutrikimus. Jo negalima naudoti sergant įgimtu medžiagų apykaitos sutrikimu - fenilketonurija, nes šis saldiklis didina fenilalanino koncentraciją kraujyje.
Acesulfamas K (E 950) yra 150-200 kartų saldesnis už cukrų junginys. Maiste esančiais kiekiais yra organizmui nekenksmingas.
Taumatinas (E 957) naujas, labai koncentruotas, saldesnis už cukrų 2000 – 3000 kartų junginys. Tai yra stambiamolekulinis baltymas, nepatvarus šildant bei rūgščioje terpėje, toksikologiniai tyrimai šio saldiklio kenksmingumo nenurodo.
Cukrų alkoholiai: maltitolis (E 965), laktotolis (E 966), ksilitolis (E 967), sorbitolis (E 420), manitolis (E 421) yra vartojami kaip saldikliai, tačiau kai kuriems asmenims, vartojant juos dideliais kiekiais, sukelia viduriavimą bei kitas organizmo reakcijas.
Acesulfamas K (E 950) yra 150-200 kartų saldesnis už cukrų junginys. Maiste esančiais kiekiais yra organizmui nekenksmingas.
Taumatinas (E 957) naujas, labai koncentruotas, saldesnis už cukrų 2000 – 3000 kartų junginys. Tai yra stambiamolekulinis baltymas, nepatvarus šildant bei rūgščioje terpėje, toksikologiniai tyrimai šio saldiklio kenksmingumo nenurodo.
Cukrų alkoholiai: maltitolis (E 965), laktotolis (E 966), ksilitolis (E 967), sorbitolis (E 420), manitolis (E 421) yra vartojami kaip saldikliai, tačiau kai kuriems asmenims, vartojant juos dideliais kiekiais, sukelia viduriavimą bei kitas organizmo reakcijas.
O štai ką apie saldiklius rašo nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas A.Vincentas Sakas:
Gėrimų gamintojai ir Lietuvoje gėrimų saldinimui naudoja sekančius saldiklius:
- ciklamatą (kodas E 952), kuris yra 30 kartų saldesnis už cukrų. Jo negalima duoti vaikams ir nėščioms moterims, bet jūs gėrimų etiketėse šių perspėjimų tikrai nerasite;
- aspartamą (kodas E 951), kuris yra 180 kartų saldesnis už cukrų. Jis daugiausia naudojamas limonadų gamybai. Koks jo poveikis žmogaus organizmui ir ypač vaikų besivystančiam organizmui niekas Lietuvoje dar nėra net tyręs, bet vaikų sergamumas inkstų ligomis po šių gėrimų pasirodymo Lietuvoje pakilo dvigubai;
- sachariną (kodas E 954) – sintetinį cukraus pakaitalą, net 500 kartų saldesnį už cukrų. Gėrimų gamintojai teigia, kad jo leistina norma –2,5 mg 1 kg kūno masės, bet tai yra tik pačių gamintojų teigimas, nes ir jo poveikio žmogaus organizmui, žmonijos mutacijai taip pat niekas nėra tyręs;
- yra atrasta ir dar keliolika saldiklių, o kai kurie iš jų yra net iki 5000 kartų saldesni už cukrų. Tai gana pavojingi žmogaus organizmui sintetiniai cheminiai junginiai. Ir nors jie daug pigesni, saldinimui jų pakanka nedidelio kiekio, Europoje jie yra neaprobuoti, neleidžiami naudoti gėrimų ir konditerijos gamyboje. Atliekant tyrimus su gyvūnais, buvo nustatyta, kad jie sukelia vidurių organų vėžį. Tačiau niekas negali garantuoti, kad Lietuvoje jų į “bambolinius” gėrimus kas nors nededa. Juk ne be reikalo paprastas vanduo pas mus brangesnis už visokius limonadus, nuo kurių labai pučia pilvą ir niekaip neįmano numalšinti troškulio, - būtent tai ir yra tų neaprobuotų Europoje saldiklių rodiklis.
Ir dar daugiau galite paskaityti
http://www.lietuvos.net/istorija/paproc ... i/gira.htm
Gėrimų gamintojai ir Lietuvoje gėrimų saldinimui naudoja sekančius saldiklius:
- ciklamatą (kodas E 952), kuris yra 30 kartų saldesnis už cukrų. Jo negalima duoti vaikams ir nėščioms moterims, bet jūs gėrimų etiketėse šių perspėjimų tikrai nerasite;
- aspartamą (kodas E 951), kuris yra 180 kartų saldesnis už cukrų. Jis daugiausia naudojamas limonadų gamybai. Koks jo poveikis žmogaus organizmui ir ypač vaikų besivystančiam organizmui niekas Lietuvoje dar nėra net tyręs, bet vaikų sergamumas inkstų ligomis po šių gėrimų pasirodymo Lietuvoje pakilo dvigubai;
- sachariną (kodas E 954) – sintetinį cukraus pakaitalą, net 500 kartų saldesnį už cukrų. Gėrimų gamintojai teigia, kad jo leistina norma –2,5 mg 1 kg kūno masės, bet tai yra tik pačių gamintojų teigimas, nes ir jo poveikio žmogaus organizmui, žmonijos mutacijai taip pat niekas nėra tyręs;
- yra atrasta ir dar keliolika saldiklių, o kai kurie iš jų yra net iki 5000 kartų saldesni už cukrų. Tai gana pavojingi žmogaus organizmui sintetiniai cheminiai junginiai. Ir nors jie daug pigesni, saldinimui jų pakanka nedidelio kiekio, Europoje jie yra neaprobuoti, neleidžiami naudoti gėrimų ir konditerijos gamyboje. Atliekant tyrimus su gyvūnais, buvo nustatyta, kad jie sukelia vidurių organų vėžį. Tačiau niekas negali garantuoti, kad Lietuvoje jų į “bambolinius” gėrimus kas nors nededa. Juk ne be reikalo paprastas vanduo pas mus brangesnis už visokius limonadus, nuo kurių labai pučia pilvą ir niekaip neįmano numalšinti troškulio, - būtent tai ir yra tų neaprobuotų Europoje saldiklių rodiklis.
Ir dar daugiau galite paskaityti
http://www.lietuvos.net/istorija/paproc ... i/gira.htm
- Ramunė
- GURU
- Pranešimai: 17172
- Užsiregistravo: 22 Spa 2006, 13:31
- Pliusai: 736
- Miestas: Kėdainių raj.
- Susisiekti:
Ar tikrai rudasis cukrus sveikiau už baltąjį
Kas domisi sveika mityba, tas mintinai žino, kad nelukštentus rudos spalvos ryžius valgyti sveikiau nei baltus, o rupaus malimo juoda duona su grūdais kur kas vertingesnė už baltą. Ar ši taisyklė galioja ir kalbant apie cukrų? Žinovai linkę abejoti: pasak jų, mitybinės vertės požiūriu rudasis ir baltasis cukrus nedaug kuo skiriasi.
Kartais išgirsti sakant, kad rudasis cukrus – sveikiau už baltąjį, tačiau tokias kalbas lengvai galima nurašyti rinkodaros triukams ar tiesiog prasimanymams. Iš tikrųjų rudasis cukrus dažniausiai tėra įprastas, kasdien vartojamas baltasis cukrus, tik padažytas melasa, kuri perdirbant cukringąsias žaliavas šiaip jau būna atskiriama ir pašalinama.
Dažniausiai rudasis cukrus (ypač, kai vartojant šį terminą turimas galvoje dar nebaigtas gaminti produktas) tėra paprasčiausias cukrus, tik iki galo neišvalytas nuo priemaišų. Tačiau teigiama, kad atgal į jau pagamintą baltą cukrų gamintojai dažnai linkę įmaišyti 5–10% melasos, nes tai jiems esą leidžia geriau kontroliuoti galutinio produkto kristalų spalvą ir dydį. Taigi išeitų, kad mitybos požiūriu abi cukraus atmainos yra lygiavertės. Arbatiniame šaukštelyje tiek rudojo, tiek baltojo cukraus yra panašiai po lygiai kilokalorijų – apie 17 kcal.
Žinovai sako, kad dėl jau minėtųjų priedų rudajame cukruje, skirtingai nei baltajame, nėra tam tikrų mineralų: pvz., kalcio, kalio, geležies ar magnio. Tačiau ir baltajame cukruje jų kiekiai be galo nežymūs, tad iš tikrųjų vartodami rudąjį cukrų savo organizmo nenuskriaudžiame. Tikrąjį skirtumą tarp šių dviejų cukraus rūšių atskleidžia tik skonis ir kepinių išvaizda.
Tiesa, pastaruoju metu įvairių maisto produktų gamintojai palyginti brangų ir menkai saldų cukrų linkę keisti pigesniais ir daug saldesniais produktais – dirbtiniais saldikliais. Aritmetika paprasta: jei cukraus saldumą prilygintume 1, dirbtinio saldiklio aspartamo saldumas būtų 200, sacharino – 300, acesulfamo K – 200. Tačiau cukrus ir saldina, ir teikia energijos, o štai saldikliai organizme visiškai nepakinta ir energijos neišskiria, nedalyvauja žmogaus organizmo medžiagų apykaitoje. Dėl šios priežasties, kalbant gydytojų dietologų terminais, jie linkę antriniais keliais skatinti alkį arba troškulį. Kitaip tariant, saldikliais saldinto maisto vis būna negana ir, neatsispyrus jo pagundoms, kelias veda tiesiai į antsvorį.
Kas domisi sveika mityba, tas mintinai žino, kad nelukštentus rudos spalvos ryžius valgyti sveikiau nei baltus, o rupaus malimo juoda duona su grūdais kur kas vertingesnė už baltą. Ar ši taisyklė galioja ir kalbant apie cukrų? Žinovai linkę abejoti: pasak jų, mitybinės vertės požiūriu rudasis ir baltasis cukrus nedaug kuo skiriasi.
Kartais išgirsti sakant, kad rudasis cukrus – sveikiau už baltąjį, tačiau tokias kalbas lengvai galima nurašyti rinkodaros triukams ar tiesiog prasimanymams. Iš tikrųjų rudasis cukrus dažniausiai tėra įprastas, kasdien vartojamas baltasis cukrus, tik padažytas melasa, kuri perdirbant cukringąsias žaliavas šiaip jau būna atskiriama ir pašalinama.
Dažniausiai rudasis cukrus (ypač, kai vartojant šį terminą turimas galvoje dar nebaigtas gaminti produktas) tėra paprasčiausias cukrus, tik iki galo neišvalytas nuo priemaišų. Tačiau teigiama, kad atgal į jau pagamintą baltą cukrų gamintojai dažnai linkę įmaišyti 5–10% melasos, nes tai jiems esą leidžia geriau kontroliuoti galutinio produkto kristalų spalvą ir dydį. Taigi išeitų, kad mitybos požiūriu abi cukraus atmainos yra lygiavertės. Arbatiniame šaukštelyje tiek rudojo, tiek baltojo cukraus yra panašiai po lygiai kilokalorijų – apie 17 kcal.
Žinovai sako, kad dėl jau minėtųjų priedų rudajame cukruje, skirtingai nei baltajame, nėra tam tikrų mineralų: pvz., kalcio, kalio, geležies ar magnio. Tačiau ir baltajame cukruje jų kiekiai be galo nežymūs, tad iš tikrųjų vartodami rudąjį cukrų savo organizmo nenuskriaudžiame. Tikrąjį skirtumą tarp šių dviejų cukraus rūšių atskleidžia tik skonis ir kepinių išvaizda.
Tiesa, pastaruoju metu įvairių maisto produktų gamintojai palyginti brangų ir menkai saldų cukrų linkę keisti pigesniais ir daug saldesniais produktais – dirbtiniais saldikliais. Aritmetika paprasta: jei cukraus saldumą prilygintume 1, dirbtinio saldiklio aspartamo saldumas būtų 200, sacharino – 300, acesulfamo K – 200. Tačiau cukrus ir saldina, ir teikia energijos, o štai saldikliai organizme visiškai nepakinta ir energijos neišskiria, nedalyvauja žmogaus organizmo medžiagų apykaitoje. Dėl šios priežasties, kalbant gydytojų dietologų terminais, jie linkę antriniais keliais skatinti alkį arba troškulį. Kitaip tariant, saldikliais saldinto maisto vis būna negana ir, neatsispyrus jo pagundoms, kelias veda tiesiai į antsvorį.